Kiekvienas žingsnis praeivio slegia,
Ąsotis vandens – atsigerk,
Į ištiestus delnus vien smėlis pilas ir
Kartais akmuo – į dantis.

Vienodai negrai – vagis ar ponas,
Vėjas gūsiais į langus smūgiuoja;
Bėgiojo kadaise vaikai
Nuogais kojų delnais per ražienas.

Nėra svarbus veikėjo vardas, veido bruožai
ar veikla, nemandagu atskleisti amžių
(istorikai nesutaria, ar 2000 yra dvidešimt,
ar jau dvidešimt vienas šimtas -
kalendorius gan sudėtingas dalykas),
net nesvarbu, ar veikėjas buvo vienas,
ar jis iš viso buvo, o gal tai buvo ji arba
nebuvo jos – ji ne poezija ir net ne eilės,
o jis galbūt bajoras ir nemoka kepti duonos,
tik iškeptą įtrinti česnakais, pabarstyti
druska ir suvalgyti.

Kapitalizmas iškreipia rimą ir daug valgo.

iš trijų blogybių

rinktis antrą

Tavo miestas pasitinka didžiųjų pirštų
Kombinacijomis gatvių stenduose,
Jų šešėliuose kylančiais lėktuvais,
Kylančiomis stiuardesėmis;
Tavo mieste šiek tiek šalta.

Šiek tiek neįprastas kvapas – nesakau, kad
Prastas, galbūt visas pasaulis juo žavisi,
Galbūt apie jį pasakoja gidai savo kaimenėms;
Tavo miesto akys iš tiesų didelės.

Užsimerkęs matau, kaip Eiffel’is nušoka
Iš savo bokšto
(Bet tai jau nebėra tavo miestas).

Po gedulingos žiemos – prisikėlimas ir
Vėl daugybė nekaltų prasidėjimų;
Prasidėjimai kartojasi kas 365 paras
Ir ketvirtį, o jei kuri obelis tampa
Nevaisinga – nupjauna, iškasa su šaknimis
Ir pasodina naują energingą hermafroditą
Arba nesodina nieko.

Įdomu, ar žydėjo sodai prieš 2011 metų?

Jau gan seniai įžvalgus imperatorius
Mąstė apie uolas, siūlė būti kaip uolai;
Įsakė išplakti vergus – stebėjo, kaip sekasi
Būti uolomis, dar kiek pamąstė ir užrašė;
Mėgo mąstyti.

Labiau mėgstu braškių uogienę, nes mėlynės
Gali skaudėti – kartais reikia būti šiek tiek
Kaip uolai ir nepalūžti po smūgių į tarpukojį;
Būna, prisišlapinu kelnes ir nebežinau,
Kur gyvenimas, kur tik ti-ti-ta-ta,
O moterys vis tiek nesupras, kaip ten skauda.

Vienu metu, kai lapai krito,
Dainavo vėjas lopšines,
Norėjau būt šaunus poetas -
Tuomet rašiau apie gėles.

Paplokit, kai man jau nulipti
Nuo scenos, nuteiskit
Už ritmo klaidas ir už
Tai, jog patinka plojimai.

Norėjau būt šaunus poetas -
Bet tik dienoraštį vartau.

Guldavai šalia į lovą ir sapnuodavai
Nežinia ką, o aš spardžiau
Negarbingai gulintį pasąmonės vaisių -
Po nakties skaičiavom mėlynes ant tavo
Kojų, bet niekas to nematė;
Aiškinai, kaip sukasi pasaulis, bet
Niekados netyrėm horizonto ir
Nesimaudėm nuogi ežere.

Vis vien ateis laikas mirti ir niekas
Nepasiges pernykščių lapų,
Kokie žali bebūtų -
Ant žemės ir žemėje.

Nebedrįstu rašyti daugiau, nes
Poezija kartais pildosi -
Tarp eilučių interpretuoju save;
To praeiviui suprasti nelemta -
Jam ir nereikia.